Darius Bulbukas

Dažnai ryte eidamas į darbą susitinku kiemsargį — pagyvenusį vyruką su šviesą atspindinčia liemene, šluota rankoje ir šypsena veide. Tiesa, šluotos jis kartais ir neturi, bet šypsenos nepamiršta niekada. O juk kai pagalvoji, daugelis į tokį žmogų žiūri su liūdesiu, nes jis gyvenime nieko nepasiekė, gyvena mažame tėvų jam paliktame butuke su senais baldais ir suplėšytais tapetais, kuriame net televizorius dar kineskopinis, o mobilusis telefonas primena plytą, dirba niekingą darbą ir apskritai yra niekas.

Tačiau tas niekas kiekvieną rytą pradeda su šypsena ir gera nuotaika, kuriuos perduoda aplinkiniams. Kai geriau pagalvoji, nors jis neturi nieko ir yra beveik vargšas, iš tiesų šis paprastas kiemsargis yra labai turtingas. Turtingas, nes moka džiaugtis paprastais dalykais. Jis neturi plazminio televizoriaus, naujausio aifouno, net žiguliukas jo jau kelis metus stovi nepajudinamas, tačiau visų šitų dalykų jam ir nereikia, kad būtų laimingas. Jis laimingas, nes ryte atsikėlęs gali matyti jį sveikinančią saulę, jis laimingas, nes gali užuosti rytinę gaivą, jis laimingas, nes gali išgirsti paukščių čiulbesį, jis laimingas, nes gali ir nori ne tik imti, bet ir duoti.  Duoti savo šypseną ir gerą nuotaiką — tai, ką kiekvienas galime turėti, kas nieko nekainuoja, tačiau ko daugelis gaili ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Nes negali jaustis laimingi, kol neturi naujo televizoriaus, nors senas dar kuo puikiausiai rodo, naujo smartfouno, o gal net ir dviejų, nors su senu kuo puikiausiai galima paskambinti, parašyti žinutę ir net internete naršyti, naujos mašinos, nors sena kuo puikiausiai važiuoja ir net negenda, ir būtinai naujausio aifouno — tiesiog todėl, kad jis naujausias, o turimas, pirktas prieš pusmetį, jau yra visiškai netinkamas ir morališkai labai pasenęs.

Įdomus tas gyvenimas, ir niekada nežinai, kas gali tapti vienu iš jo mokytojų. Net ir paprastas atsitiktinai sutiktas kiemsargis. Nors… atsitiktinai sutiktų kiemsargių nebūna…

Kartais atrodo, kad žmonės per gatvę, ypač jei tai yra specialiais ženklais pažymėta pėsčiųjų perėja, eina tarsi vaikščiodami parke — lėtai, atsipūtę, pasidairydami į dangų. Smagu, kai šiais nuolatinio lėkimo laikais žmonės niekur neskuba, tik gaila, kad dažnas pamiršta, jog aplinkui dar yra ir kiti žmonės. O juk visai gali būti, jog tas vairuotojas, kuris ką tik sustojo praleisti pėsčiojo, nes to reikalauja kelių eismo taisyklės, o mūsų vairuotojas yra pavyzdingas eismo dalyvis ir stengiasi nepažeidinėti taisyklių, iš tiesų skaičiuoja kiekvieną jam taip brangią sekundę, kadangi vėluoja į labai svarbų susitikimą ar ne ką mažiau svarbų pasimatymą su pačia gražiausia ir nuostabiausia moterimi pasaulyje, kuri nors ir nesupyks dėl pavėlavimo, tačiau mūsų vairuotojas taip nemėgsta vėluoti, jog vis tiek jaus kaltę, jog privertė šią nuostabią moterį laukti. O gal dar blogiau — jis skuba į traukinį ar lėktuvą, kurie, priešingai nei ta nuostabi moteris, jo tikrai nelauks, nes kaip sakoma, traukinys… nelaukia :)

Nenori mūsų vairuotojas vėluoti, todėl praleidęs kelis tokius pėsčiuosius, jau nebegali būti visai pavyzdingas eismo dalyvis, retkarčiais viršija leistiną greiti, į sankryžą įvažiuoja dagant geltonam šviesoforo signalui, visgi sėkmingai pasiekia galutinį savo kelionės tikslą, į pasimatymą nepavėluoja, savo gražuolės laukti nepriverčia, lyg ir turėtų jaustis puikiai, tačiau giliai širdyje visgi pyksta ant to pėsčiojo ir vis dar tikisi, kad tik šis yra toks svajotojas ir čia tik šiandien taip nepasisekė.

O pėstysis ir toliau sau ramiai eina per gatves pasišvilpaudamas, niekur neskuba ir galvoja tik apie save. Nors kai pats skuba, keikia kiekvieno automobilio, kuris nesustoja prie perėjos, vairuotoją, grasina jam kumščiu ir siunčia įvairius palinkėjimus. O vairuotojas tik nužvelgia tokį grūmojantį žmogelį, spustelna akseleratorių ir nurūksta savo keliais. Nes šis vairuotojas jau pasimokė ir žino, kad tokių pėsčiųjų, deja, yra tikrai ne vienas…

Taip tad ir gyvenam. Kiekvienas galvoja tik apie save, mano esąs ypatingas ir geresnis už kitus, tačiau nuolat skundžiasi, kad apie jį niekas nepagalvoja ir juo nepasirūpina. Gal pradėkim nuo savęs?

Panašią frazę prieš keletą metų išgirdau iš vieno labai gero draugo. Deja, tuo metu man tai buvo skaudūs ir sunkūs žodžiai, nes aš tiems pasikeitimams nebuvau pasiruošęs. Man tai buvo žmogus, kuris suteikė gyvenimui spalvų, vertė šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, todėl pasikeitusi situacija man buvo tikras dūris į paširdžius. Vietoje to, kad džiaugčiausi tuo, kas lieka, aš atsitraukiau ir užsidariau. Užsidariau ilgam.

Dabar suprantu, kad tai iš ėsmės ir lėmė, kad tuomet buvęs geriausias draugas, dabar tėra tik buvęs. Nors man jis toks liks visuomet, tačiau geriausiu draugu juk nepavadinsi žmogaus, kurį matai vos kartą per metus ar dvejus, ir tai atsitiktinai…

Tačiau kad ir kaip keistai tai skambėtų, to nei kiek nesigailiu, nes iš esmės dėl viso to šiandien ir mano gyvenimas pasikeitė, o geriausias draugas galbūt ir atliko savo misiją — nors kelerius metus ir gyvenau visiškoje tamsoje, atsirado žmogus, kuris pamatė tą tamsą ir nusprendė viską sutvarkyti, nusprendė sugriauti sienas ir vėl įleisti į mano gyvenimą šviesos spindulių. Ir jam pavyko. Sunkiai, bet pavyko.

Gyvenimas pasikeitė. Labai pasikeitė. Pasikeitė tai, kur aš gyvenu, su kuo aš gyvenu ir kaip aš gyvenu. Pasikeitė vertybės, pasikeitė požiūris į daugelį dalykų ir į patį gyvenimą. Ir jis toliau keičiasi, kaip kad keičiuosi ir aš pats. Kiekvieną dieną.

Kai gyvenau vienas, dažniausiai parsisiųsdavau kokį filmą ir žiūrėdavau sau vienas namuose. Dabar viskas pasikeitė. Kur kas smagiau dviese nueiti į kino teatrą, gaila tik kad jie retokai rodo gerus filmus su mintimi, dažniausiai tiesiog pigų holivudinį šlamštą, kur gali išsidrėbti su popkornu ir nemąstydamas žiūrėti kaip šaudo ir gaudo arba žvengti iš lėkštų juokelių. O mes mėgstame tokius filmus, kurie turi prasmę ir kuriuose perteikiama tam tikra mintis. Retokai tokius rodo, tačiau šį šeštadienį buvome pažiūrėti ne visai lietuviško Amaya.

Teko girdėti įvairių nuomonių apie šį filmą — kaip ir visuomet. Tiesą sakant nesistebiu, kad daug kam šis filmas nepatiks. Todėl kad jį reikia žiūrėti ir pageidautina neužsiimant papildoma veikla, pvz., kemšant popkorną, nes tuomet smegenys susitelks į valgymą ir nežinia ko virškinimą, kai iš tiesų turėtų susitelkti į akis ir ausis. Nes šį filmą reikia žiūrėti ir klausytis, kas jame pasakoma. Tai filmas, kuriame yra daug minčių, ir ne visas jas iš karto išgaudai. Kai ką supranti tik išėjęs iš kino salės, kai ką tik kitą rytą, tikiu, kad dar daugiau pastebėtum ir suprastum tik antrą kartą žiūrėdamas filmą. Visai panašiai kaip ir Mažasis princas, kurį galima skaityti daug kartų ir kiekvieną kartą atrasti ir suprasti jame kažką naujo. daugiau »

Yra automobiliuose tokios oranžinės lemputės, ir būna jų paprastai lyginis skaičius. Tiesa, yra automobilių, kur tos lemputės ir raudonos gali būti. Nemėgstu tokių automobilių, nes labai jau painiojasi tos lemputės su kitomis. Ir visgi geriau jau raudonos, tačiau reikiamu lauku mirksinčios, nei oranžinės, užtat beveik visuomet besiilsinčios.

Nemėgstu vairuotojų, kurie nerodo posūkių. Tik nesuprantu, kodėl jie taip elgiasi. Galbūt nežino, kam skirta ta kairė svirtis prie vairo? O gal taip stipriai laiko suspaudę vairą ir jokiais būdais nedrįsta atleisti, kad ir vieno piršto, reikalingo tai svirtelei pastumti? O gal, kas bijau, kad yra arčiausiai tiesos, kaip ir daugelyje kitų sričių tokie žmonės (?) prie vairo tiesiog yra ant visko padėję, galvoja tik apie save, mano, kad kelyje jie yra svarbiausi, todėl nieko neprivalo perspėti apie savo ketinamus atlikti veiksmus, ir apskritai kelių eismo taisyklės yra mėšlas ir parašytos nevykėliams.

Kiekvieną rytą atsikeliu su viltimi, kad galbūt atėjo ta diena, kai visoms oranžinėms lemputėms laiku ir vietoje leis atlikti joms paskirtą darbą. Ir  kiekvieną rytą ta viltis sugniuždoma…

Šiuolaikiniai žmonės nuolat kažkur skuba. Vos tik palieka mokyklos suolą, kai kurie galbūt šiek tiek vėliau, iš karto ieško savo bėgimo takelio, ant kurio užlipa ir iš karto stengiasi kuo labiau įsibėgėti. Nes aplinkui visi bėga. Ir jei tau nepatinka bėgimo takelis, jei tu tiesiog nemėgsti bėgioti, tai tu esi kitoks, kaip kad ir kitoks esi, jei bandai sulėtinti savo bėgimą. Todėl kad normalūs žmonės nuolat viską planuoja, ir neretai suplanuoja parą net ilgesnę nei 24 valandos, kai jau labai netelpa, tuomet perplanuoja, ieško įvairiausių tarpelių dar šį bei tą nuveikti, o jei visgi neranda, tuomet dar šiek tiek pailgina parą. Tik kad ji nelabai linkusi ilgėti…

Bet taip bebėgant visai nesunku ir kokį gražų takelį prabėgti, tiesiog jo nepastebėti, kuriuo pasukus būtų galima ir visai sustoti bei mėgautis tuo, ką matai, ką užuodi, ką girdi ir ką gali paliesti. Visai nebūtina nuolat kažkur lėkti, kad būtum laimingas.

Tokio gimtadienio kaip pernai, tikrai daugiau niekada neturėsiu.  Ne todėl, kad kažkaip ypatingai švenčiau — gimtadienių, tiesą sakant, jau senokai ypatingai nešvenčiu. Tiesiog pernai skaičiai labai jau ypatingi buvo, vos ne magiški netgi sakyčiau. Šiemet viskas paprasta. Tiesiog dar vieneriais metais pasenau. O gal reikėtų sakyti paaugau? :)