Darius Bulbukas :: BLOGas

Jei manote, kad jums nesiseka, kad jūs turite trūkumų, kurie jums kliudo gyvenime pasiekti užsibrėžtų tikslų, kad esate nuvertintas, kad jūsų ausys atlėpusios, akys žvairos, kojos kreivos, o užpakalis didelis ir dėl to jaučiatės labai nelaimingas, pasižiūrėkite į save dar kartą po šio vaizdo įrašo.

Too many people overvalue what they are not and undervalue what they are. — Malcolm S. Forbes

Pamenu, anksčiau per gimtadienius ar šiaip kokį sekmadienį mama pati kepdavo pyragą ar tortą. Anuomet nelabai ką galėjai nusipirkti, todėl viską tekdavo gamintis patiems. Kita vertus, mums vaikams buvo smagu stebėti kaip gaminamas pyragas, galbūt kažkiek net prisidėti prie gamybos proceso.

Šiais laikais parduotuvėse nei tortų, nei pyragų netrūksta, o paskaičiavus maisto produktų, kurių reikėtų norint pačiam kokį pyragą išsikepti,  kainą bei sugaištą laiką, gamintis namuose jau nelabai ir apsimoka. Geriau pirkti. Tik viena bėda — nežinia, ką nusipirksi. Manau gerokai tektų paplušėti norint rasti pyragą, kurio sudėtyje būtų sviestas, o ne margarinas, ir jame nebūtų gausybės įvairių konservantų, dažiklių ir kitų E. Valgai ir nesupranti, ką valgai…

Tačiau yra Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje, tokia nedidukė kepyklėlė (o kartu ir parduotuvė), kuri vadinasi „Senolių kepyklėlė“. Mano draugė visai netyčia vieną dieną ten užsuko, paragavo duonos (taip, be pyragų, jie dar ir natūraliai be mielių raugintą duoną kepa) ir… nuo tos dienos tapome pastovūs kepyklėlės lankytojai ir pirkėjai.

skaitykite daugiau »

Dvylikos metų mergaitė TED konferencijoje „skelia“ kalbą apie vaikiškumą, apie vaikų nuvertinimą, apie įvairius draudimus ir apie tai, kad suaugusieji gali ir turėtų labai daug ko pasimokyti iš vaikų. Ir juk iš tiesų, vaikai nebijo svajoti, vaikai negalvoja apie rezultatą, o mėgaujasi procesu — ir kartais dėl to pasiekia neįtikėtinų rezultatų. O suaugusieji turi daug baimių ir gyvenimo taisyklių, kurie gerokai apriboja jų gyvenimą.

P.S. Taip, jai tik dvylika ir ji pati parengė šį pristatymą… :) Ir dar ji rašo nuo ketverių metukų bei nuolat skaito panašias paskaitas vaikams ir suaugusiems. Įspūdinga.

Šią savaitę pardaviau visas savo investicijas. Nedaug jų buvo — vienas akcijų fondas ir keturių Lietuvos įmonių akcijos. Tiems, kas pamiršo, priminsiu, o nežinantiems pasakysiu, kad investuoti sumaniau kaip tik prieš šią visą pasaulį apėmusią finansų krizę, kuomet visos akcijos ir fondai smarkiai krito žemyn. Iš pradžių investavau į fondą, šiek tiek vėliau, pamatęs, kad fondui gerai sekasi, investavau kiek didesnę sumą. Tai buvo mano pirmoji klaida, kadangi netrukus prasidėjo kritimas. Nepaisant to, vos po kelių mėnesių, kai fonduose buvau praradęs beveik du trečdalius investuotų pinigų, sugalvojau, kad ir taip labai jau viskas krito, tad kodėl gi nepabandžius sužaisti dar rizikingiau ir nenusipirkus akcijų. Ir nusipirkau. Žinoma, ir jų kaina krito. Nors ir ne taip smarkiai, be to, su šiokiais tokiais pakilimais.

Tai buvo daugiau nei prieš pusantrų metų. O šiandien viską pardaviau. Ne todėl, kad nebetekau vilties susigrąžinti investuotus pinigus. Priešingai, nepatikėsite, tačiau akcijas pardaviau pelningai, beveik penktadaliu padidinęs investuotą sumą. Deja, mano turėtas fondas taip ir nespėjo atsitiesti, todėl bendrai žiūrint nuostolį visgi patyriau, nors gana nedidelį.

Užtat pasimokiau ir dabar jau žinau, kokių klaidų geriau nedaryti pradedantiesiems investuotojams, kurie nori taupyti kiek įdomiau nei tiesiog kaupiant indėlius ar laikant pinigus sąskaitoje.

skaitykite daugiau »

Sakoma, kad pavasaris yra atgimimo metas. O per jaunatį labai tinka pradėti naujus darbus. Jaunatis, tiesa, jau pasibaigė, tačiau visgi per ją spėjau pradėti kai ką naujo savo gyvenime. Galbūt vieną dieną apie tai papasakosiu. Pavasaris, deja, kol kas tik kalendorinis, perkopė į antrą pusę. Vakar jis kažkodėl buvo labiau panašus į rudenį, tačiau šiandien ir vėl sugrįžo tikrasis pavasaris. Tiesiog puiki diena ne tik pasimėgauti puikiu oru ir nusivaryti nuo kojų pasidarius sau dieną be automobilio, bet ir atgaivinti tai, kas, rodės, jau niekada nebeatgims.

Taip, aš turiu omenyje šį tinklaraštį, kuris pastaruosius metus išties merdėjo. Nes mano gyvenime vyko daug pasikeitimų, neturėjau laiko ir įkvėpimo, kuris yra būtinas, norint rašyti. Bet pasiilgau. Pasiilgau blogosferos, pasiilgau rašymo, galimybės pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais. Pasiilgau ir tiesiog veiklos internete, todėl ketinu atgaivinti vieną numirusį projektėlį, o galbūt netgi pradėti kažką naujo. Laikas parodys…

Labai tikiuosi, kad šiuo metu mane apėmęs entuziazmas nebus nuslopintas jokių aplinkinių veiksnių. Stengsiuosi, kad tai nebūtų tik bandymas sugrįžti. Daugiau nei savaitę galvojau, ar skelbti šį įrašą, ar tikrai esu tam pasiruošęs, ar atrasiu tam laiko. Ir šiandien, kai eilinį kartą sulaukiau raginimo parašyti kažką į savo blogą — galutinai apsisprendžiau.

Žinau, kad per tuos daugiau nei metus praradau bene visus skaitytojus, kuriuos buvau susirinkęs, tačiau man tai tikrai ne kliūtis. Kažkada pradėjau neturėdamas visai nei vieno skaitytojo, o dabar žinau, kad bent keli jų tikrai bus ;)

Tad pradedam viską iš naujo…

Turbūt tik vieną kartą gyvenime būna tokia ypatinga diena. Ir tai toli gražu ne kiekvienam.

Šiandien, devintų metų devinto mėnesio devintą dieną man stuktelėjo dvidešimt septyni metai. Jei nesupratot, kas čia tokio ypatingo, pabandykite sudėti tris devynetus ir pažiūrėkite, kas gausis :) Prisipažinkite, ar yra bent vienas, kuriam pasitaikė ar pasitaikys toks magiškas derinys?..

Be to, ji ypatinga ir tuom, kad tai bene pirmas gimtadienis, kai dar nepatekėjus saulei į lovą gaunu gimtadienio tortą, ir dar su dvidešimt septyniomis žvakutėmis. Nepakartojama!

Prieš metus negalėjau net įsivaizduoti daugelio dalykų, kurie jau įvyko… Gyvenimas yra gražus :)

P.S. Beje, šiandien dar ir mano vardadienis :)

Dėl didelio darbų kiekio pastaruoju metu retokai čia beparašau, tačiau šiandien nusprendžiau pasekti Lino pavyzdžiu ir paraginti pervesti 2% nuo sumokėtų mokesčių organizacijoms, kurios rūpinasi vaikais, pagyvenusiais žmonėmis ar šiaip likimo nuskriaustaisiais. Jums tai nieko nekainuos, o jiems ši parama gali labai praversti.

Aš jau antrus metus savo dalį pervedžiau SOS vaikų kaimui, kuriam kažkada padovanojau kelias dėžes knygų. Pervesiu ir kitais metais, ir nereikalingas knygas ar kitus tinkamus daiktus padovanosiu, jei tik tokių atsiras. Nes smagu yra daryti gerus darbus ir jausti už tai nuoširdžią padėką.

Galbūt tai tik sutapimas, kad manoknyga.lt elektroninis knygynas pradėjo žaidimą, kurio metu dalinami nuolaidų kuponai, tą pačią savaitę, kurią prasideda šiųmetinė knygų mugė, į kurią bijau, kad šiemet nepavyks nuvykti dėl laiko stokos.

Pats mėgstu skaityti (deja, pastaruoju metu tam visai neturiu laiko), todėl išties džiugu, kad man buvo suteikta galimybė taip pat dalyvauti šiame žaidime ir pasiūlyti savo tinklaraščio skaitytojams laimėti vieną iš kuponų. Pasiseks tik pirmajam, nes kodas yra vienkartinis. Tad kurį gi labiausiai kankina nemiga arba kas keliasi anksčiausiai? :)

Pasinaudoję dovanų kuponu, komentaruose parašykite, kokias knygas ir kodėl būtent jas įsigijote.

Žaidime taip pat dalyvauja šie blogai:
blog.juokaz.com, itverslas.blogas.lt, darius.bulbukas.lt, eziukasvilniuje.blogas.lt, kaveikti.blogas.lt, kleckas.lt, kleiva.lt, liudas.sodonis.lt, lizi.lt, manoknyga.lt, nemiegu.lt, nežinau.lt, novum.lt, nulis.lt, pocius.lt, pragarovirtuve.lt, radiocool.lt, vili.lt, vonioje.blogspot.com

Taigi, jei šį kartą pramiegojote, dar turite pakankamai galimybių. Sėkmės!

Papildymas. Sveikinu kadugėlis, kuris šįryt 9 valandą jau pranešė tapęs tuo vienu laiminguoju. Kitiems linkiu sėkmės — žaidimas dar tęsiasi.

Baigėsi dar vieni metai. Tačiau jie buvo kitokie. Be to, kad pakeičiau darbą (dėl ko, beje, dabar štai sėdžiu šeštadienį darbe… tiesa, darbelius jau baigiau ir greitai važiuosiu namo), prieš pat Kalėdas pakeičiau ir gyvenamą vietą — palikau tėvų namus, ir kartu su drauge įsikėlėme į jaukų nuomojamą butą, kuriame Naujuosius pasitikome jau gražiai įsikūrę ir jausdamiesi, kaip namie. Dėl šių abiejų priežasčių — darbo ir persikraustymo — gruodžio mėnuo buvo be laisvos minutėlės, todėl ir tinklaraštis dėl to kentėjo, nes jam tiesiog nebeliko laiko ir jėgų. Bijau, kad sausį situacija gali būti ne ką geresnė, nes darbo nusimato daug…

Įvyko ir dar vienas pasikeitimas mano gyvenime. Pasikeitimas, kurio labai norėjau, tačiau vidinės sienos manyje vis neleido jam įvykti. Tačiau kai supranti, kad nebenori dar kartą prarasti brangaus žmogaus ir dėl to kankintis keletą metų, nebelieka neįveikiamų sienų ir jos griūva. Ir dėl to dabar esu labai laimingas ir tikiu, kad mano akys kur kas daugiau šypsosi — aš supratau, kad turiu nubraukti praeitį, visas netektis ir skausmus, suvokiau, kad noriu ir galiu vėl mylėti bei noriu būti mylimas. Aš jau buvau pamiršęs šį jausmą… Ačiū tau!

Kai mūsų biuras buvo centre, su kolegomis mėgome nueiti į puikų kinietiško maisto restoraną „Kinų rožė“: puiki aplinka, labai skanūs dienos pietūs už tikrai padorią kainą, be to, labai žavios padavėjos ;) Tiesą sakant, ten labai daug kas mėgo pietauti, nes kartais laisvo staliuko tekdavo gerokai palaukti.

Išsikėlus į naują biurą, reikia rasti naujų vietų, kur galima skaniai papietauti. Tiesa, biure yra virtuvė ir valgomasis, tad visai padoriai pavalgyti galima ir nekeliant kojos iš biuro patalpų, bet susipažinti su netoliese esančiomis maitinimo įstaigomis vis tiek reikia…

Taigi, penktadienį su kolegomis nuvažiavome iki netoliese esančios „Pekino svetainės“ — kinietiško maisto restorano. Kaip po šių pietų pasakė vienas kolega: „Būtinai čia dar kartą atvažiuosime, kai norėsime save nusibausti“, kadangi tai buvo vienas tų atvejų, kai kartą apsilankęs, daugiau sugrįžti nebenori. Aplinka geriausiu atveju vidutiniška, padavėjos gal net mažiau nei vidutiniškos, o maistas… geriausiu atveju tiesiog neskanus, nors tam tikri patiekalai, pavyzdžiui, sriuba, ją valgiusiems pasirodė tiesiog šlykšti. Mano gana jautrus skrandis po tokių pietų iki pat vakaro skundėsi.

O turėjo būti skanūs penktadienio pietūs…