Darius Bulbukas :: BLOGas

Jau gyriausi, kad nors ir gerokai vėliau nei turėjau, bet gavau Pasaulis 2008 metais. Žinau, kad vėlavo ne man vienam. O kai kas gal dar iki šiol laukia… Nes šiandien man paskambino iš Vilniaus dienos ir pasiteiravo, ar mane pasiekė užsakytasis The Economist žurnalas. Pokalbis buvo labai trumpas. Džiugu, kad susirūpino — gaila, kad kiek vėlokai. Noriu tikėti, kad iš klaidų bus pasimokyta ir jos nepasikartos.

Beje, nors dar perskaičiau tik nedidelę žurnalo dalį, bet jau galiu prisipažinti, kad nei kiek nesigailiu, kad įsigijau. Ačiū Arnoldui :)

Vakar išgirdau vieną labai įdomią istoriją, kurią pabandysiu perpasakoti.

Gyveno kartą du draugai kolegos — vienas patrakęs mergišius, pažinojęs bene visas Londono merginas (pavadinkim jį Džonu), o kitas kuklus mokslininkas (pavadinkim jį Džeku). Kartą abu jie buvo išsiųsti į komandiruotę tolimoje saloje, kurioje gyveno vien tik paprasti kaimiečiai. Po metų, atėjus laikui išvykti, Džekas tarė Džonui: „Aš pasilieku, nes nusprendžiau vesti“. Džonas iš pradžių net nepatikėjo: „Kaip tai?.. Ką tu ketini vesti, juk čia visi vien „vietiniai“, necivilizuoti kvaili kaimiečiai?“. „Aš ketinu vesti tą merginą iš gretimo namo“, ramiai atsakė Džekas. „Bet juk tai pati baisiausia visos salos mergina! Ar tu turi proto, grįši į Londoną ir ten rasi šimtus kur kas geresnių merginų!“. „Ne, aš vesiu būtent ją“.

O toje saloje buvo vienas paprotys. Jaunikis už jaunąją tėvams turėjo palikti išpirką — nuo 1 iki 9 karvių. Taigi, dar tą pačią dieną atėjo Džekas pas tos merginos tėvą ir sako: „Aš prašau jūsų dukters rankos“. Tėvas išspogdino akis, patrynė rankomis (juk niekas kaime net žiūrėti į jo dukrą nenorėjo) ir tarė: „Hm… na, aš suprantu, kad mano dukra toli gražu ne svajonių mergina, todėl duok tu man tą vieną karvę ir tiek to“. „Ne“, atsakė būsimas jaunikis, „aš noriu duoti jums devynias karves“. Tėvas nesuprato. Tada abu susėdo prie stalo ir kalbėjosi visą vakarą, o po to ir naktį. Ir atidavė tėvas dukrą už 9 karves.

Praėjo 10 metų. Džonas taip ir liko mergišiumi — be žmonos ir vaikų, vis dar plėvėsa. Ir vieną dieną nutiko taip, kad jis buvo priverstas grįžti į tą pačią salą. Atvykęs, pagrindinėje salos aikšėje išvydo vieną labai gražią merginą, kuri turistams pasakojo apie salą bei jos istoriją. Džonas, žinoma, su ja susipažino ir netgi įsiprašė į svečius vakarienės. Vakare, kaip ir buvo sutarę, Džonas atvyko pas merginą į svečius ir… nepatikėjo savo akimis, kai gražioji mergina pristatė savo vyrą, už kurio ištekėjo prieš 10 metų…

Istorijos moralas?.. Bet kuri žmona yra verta tiek, kiek pats vyras ją įvertina!

P.S. Maždaug prieš mėnesį vienas geras draugas pateikė panašų gyvenimišką šios istorijos variantą. Jis atnešė savo merginos pasą, parodė ten esančią nuotrauką ir tarė: „Pažiūrėkit, kaip ji atrodė, kai mes susipažinome, ir pažiūrėkit, kaip ji atrodo dabar. Tada ji buvo paprasta, niekuo neišsiskirianti, nyki mergaičiukė, o dabar — žavi elegantiška dama. Ir visa tai mano dėka, nes aš negailėjau komplimentų, ir mano žodžiai tiesiog privertė ją pavirsti gulbe“.

Linkiu, kad ateinančiais metais visos merginos, kurios vis dar jaučiasi bjauriaisiais ančiukais, pavirstų gulbėmis!

Šiandien patyriau jausmą, kurio tikrai nepamenu, kad būčiau patyręs. Jausmą, kuris apima, kai sulauki labai netikėtos staigmenos, apie kurią net pagalvoti negalėjai.

Sėdžiu aš sau „įvažiavęs“ į dienos darbus ir staiga triokšt keberiokšt tiesiai pas mane į darbą iš Kauno atvyksta vienas man brangus žmogus ir įteikia Kalėdinę dovaną! Tiesą sakant, aš kuriam laikui net amo netekau. Atsitokėti prireikė šiek tiek laiko… Nors šiaip, iki galo dar ir dabar neatsitokėjau :)

Esu kažkada panašią staigmeną padaręs savo geriausiam draugui, ir per jo gimtadienį nuvykau pas jį į Kauną, beje, anksčiau nei jis pats grįžo iš Vilniaus :) Žinau, kad dovanotoją tuo metu tikrai aplanko labai geras jausmas… o dabar žinau ir tai, kaip jaučiasi tas, kuriam dovanoja. Abu jausmai labai malonūs, bet tuo pačiu ir visiškai skirtingi.

Kalėdinių stebuklų metas prasidėjo ;)

Interneto programuotojai tikriausiai puikiai žino, kas yra Acid2 testas, kuris leidžia labai greitai įvertinti, kaip viena ar kita naršyklė laikosi interneto standartų. Iki šiol idealiai šį testą atlikdavo tik Opera, Firefox ganėtinai iškraipydavo veiduką, kuris turėtų matytis, kai tuo tarpu IE visiškai jį išdarkydavo.

Tačiau IE tinklaraštyje pasirodė įrašas apie tai, kad situacija greitu laiku gali pasikeisti — IE8 kūrėjų komanda pasiekė, kad Acid2 veidukas būtų pavaizduotas be priekaištų! Ar tai reiškia, kad galų gale baigsis interneto programuotojų vargai bandant atskirai „įtikti“ IE?.. Pagyvensim pamatysim.

Vakar pasijaučiau kaip kokis žurnalų maniakas, nes be to, kad pagaliau gavau Pasaulis 2008 metais, būtent vakar nusipirkau naują A-ZET numerį, o iš leidėjų gavau (taip taip, pažintys…) dar ir naujausią Naujosios komunikacijos numerį bei naujus žurnalus — „Foto“ ir „DVD gidas“. Apie pastaruosius kol kas nelabai galiu ką pasakyti, bet šiaip atrodo, kad turėtų patikti besidomintiems fotografija ar kinu.

Kada juos visus perversiu, o kai kuriuos ir perskaitysiu, tai nežinau, nes laisvo laiko ir taip mažoka… Na, bent jau per šventes bus ką veikti, nereikės beprasmiškai į teliką spoksoti :)

Šiandien pagaliau mane pasiekė Pasaulis 2008 metais, kurį buvau užsiprenumeravęs ir pasirodo, kad pralošiau, kadangi prekyboje jis pasirodė dar praeitą penktadienį, taigi, tikėtina, kad iki šiandien aš jį jau ir perskaitęs būčiau…

Praeitą pirmadienį parašiau laišką leidėjams ir pasiskundžiau… Tą pačią dieną sulaukiau atsiprašymo už vėlavimą ir pažado, kad žurnalas prenumeratorius pasieks 11-12 dienomis… o iš tiesų pasiekė dar savaite vėliau…

Na, bet dabar jau nesvarbu. O ir darbų, tiesą sakant, praėjusią savaitę turėjau nemažai, tai nelabai ir būčiau turėjęs kada skaityti. Dabar irgi to laiko nelabai daug, bet vakare prieš miegą po kokį straipsniuką bandysiu skaityti. Kol kas jį tik perverčiau, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bus įdomu…

Šiandien gHacks aprašė tarnybą, su kuria susipažinau dar savaitgalį. Elf Yourself leidžia nusiųsti draugams ar artimiesiems gana originalų Kalėdinį sveikinimą. Jums leidžiama įkelti iki 4 nuotraukų su jūsų bei jūsų šeimos narių ar draugų veidais („išrinkti“ iš nuotraukos veidą leidžia pati tarnyba), kurie „uždedami“ atitinkamam kiekiui nykštukų, o šie jūsų sveikinimo gavėjui sušoka linksmą Kalėdinį šokį. Kiekvienam tokiam sveikinimui sukuriama atskira nuoroda, kurią ir galite persiųsti artimiesiems ar draugams. Šypsena garantuota.

Patikėkit, išties linksmas ir gan originalus e-sveikinimas :) Aš jau vakar paruošiau mūsų šeimos sveikinimą ir artimiausiomis dienomis išsiųsiu tetoms, dėdėms, pusbroliams ir kitiems suinteresuotiems asmenims.

Šiandien namuose papuošėm Kalėdinę eglutę. Jau trečius metus statome dirbtinę eglę. Dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, nebyra ir į kilimą neprilenda spygliai, kuriuos po to ne taip ir lengva iškrapštyti. Antra, nereikia kasmet lakstyti ir ieškoti gražios eglės, nes bet kokio eglės „skeleto“ namuose tikrai nesinori statyti. Bet svarbiausia, turbūt, yra tai, jog saugome gamtą :) Nes tos gražios žalios eglutės ir miške labai jau gražiai atrodo, ypač žiemą, gausiai apsnigtos…

Turiu pasakyti, kad dabartinės dirbtinės eglutės yra gana kokybiškos ir kai jos papuoštos iš toliau nelabai ir pasakysi, kad eglė ne tikra… Žinoma, kai buvau vaikas būtinai norėjau tik tikros eglės — ir tik eglės, jokių šakų. O dabar labai džiaugiuosi būtent ta egle, kuri ir stovi. Juolab kad ir papuošta ji mano vaikystės žaislais, kokių dabar nelabai ir rasi — parduotuvėse vien burbulai, o čia ir kankorėžiai, ir diedukas su bobute, ir labai gražus namukas, kurį ir matote nuotraukoje viršuje.

Aš jau pagavau Kalėdinę nuotaiką, o jūs? :)

Turbūt kiekvienam bent kartą yra taip nutikę, jog vos išsiuntę el.laišką prisiminėte, kad pamiršote „prisegti“ dokumentą ar parašėte sakinį, kurį mielai ištrintumėte. Tačiau, kaip sako liaudis, — šaukštai po pietų…

Daugelis programų turi galimybę atšaukti (undo) vieną ar kelis paskutinius veiksmus, tačiau el.pašto programose tokios funkcijos nėra. Na, tai lyg ir natūralu, nes išsiuntęs laišką jo jau nebesusigrąžinsi. O būtų gerai, kadangi kiaulystės dėsnis čia puikiai veikia, ir neretai vos paspaudę mygtuką „Siųsti“ suprantame, jog dar nereikėjo to daryti… bet jau būna per vėlu, ir tenka atsiprašinėti, siųsti naują laišką su pataisymais ir pan.

Pasirodo vienas protingas buvęs Google darbuotojas, kuris prisidėjo ir prie Gmail kūrimo, pasiūlė visai įdomų tokios problemos sprendimą — kaip pritaikyti undo funkciją pašto programose (pvz., Gmail). Tam tereikėtų uždelsti laiško išsiuntimą ir realiai išsiųsti laišką tarkime tik praėjus 10 sekundžių nuo to momento, kai paspaudėme „Siųsti“. Dažnu atveju tų 10 sekundžių pakaktų, kad siuntėjas suprastų padaręs klaidą ir siuntimą atšauktų. Tokia galimybė, žinoma, turėtų būti pasirinktinė (optional).

Drįstu teigti, kad tai padarytų Gmail (ar kurį kitą) tikrai išskirtiniu tiekėju, ir tikrai atsirastų daugybė besinaudojančių šia galimybe. Aš būčiau vienas jų :)

Šiandien prisireikė išdidinti vieną logotipą, kuris buvo sukurtas prieš keletą metų ir, žinoma, buvo taškinis, o ne vektorinis. Būtent dėl šios priežasties išdidinus įprastai būtų gerokai prarasta kokybė (nes padidinti reikėjo bent trigubai).

Ir čia aš prisiminiau, kad yra tokia interneto tarnyba VectorMagic, kuri vektorizuoja taškinius paveikslėlius. Galiu pasakyti tik tiek, kad likau sužavėtas. Vos per kelias minutes (be jokios registracijos), atlikęs vos keletą žingsnių išvydau puikų rezultatą — tokį patį mažą, bet jau vektorinį, todėl lengvai išdidinimą, logotipą.

Tiesa, galutinis rezultatas priklauso nuo pradinio paveikslėlio kokybės ar jo spalvų kiekio, tačiau mano ganėtinai mažo juodai balto logotipo atveju rezultatas išties buvo puikus.