Darius Bulbukas :: BLOGas

Vakar išgirdau vieną labai įdomią istoriją, kurią pabandysiu perpasakoti.

Gyveno kartą du draugai kolegos — vienas patrakęs mergišius, pažinojęs bene visas Londono merginas (pavadinkim jį Džonu), o kitas kuklus mokslininkas (pavadinkim jį Džeku). Kartą abu jie buvo išsiųsti į komandiruotę tolimoje saloje, kurioje gyveno vien tik paprasti kaimiečiai. Po metų, atėjus laikui išvykti, Džekas tarė Džonui: „Aš pasilieku, nes nusprendžiau vesti“. Džonas iš pradžių net nepatikėjo: „Kaip tai?.. Ką tu ketini vesti, juk čia visi vien „vietiniai“, necivilizuoti kvaili kaimiečiai?“. „Aš ketinu vesti tą merginą iš gretimo namo“, ramiai atsakė Džekas. „Bet juk tai pati baisiausia visos salos mergina! Ar tu turi proto, grįši į Londoną ir ten rasi šimtus kur kas geresnių merginų!“. „Ne, aš vesiu būtent ją“.

O toje saloje buvo vienas paprotys. Jaunikis už jaunąją tėvams turėjo palikti išpirką — nuo 1 iki 9 karvių. Taigi, dar tą pačią dieną atėjo Džekas pas tos merginos tėvą ir sako: „Aš prašau jūsų dukters rankos“. Tėvas išspogdino akis, patrynė rankomis (juk niekas kaime net žiūrėti į jo dukrą nenorėjo) ir tarė: „Hm… na, aš suprantu, kad mano dukra toli gražu ne svajonių mergina, todėl duok tu man tą vieną karvę ir tiek to“. „Ne“, atsakė būsimas jaunikis, „aš noriu duoti jums devynias karves“. Tėvas nesuprato. Tada abu susėdo prie stalo ir kalbėjosi visą vakarą, o po to ir naktį. Ir atidavė tėvas dukrą už 9 karves.

Praėjo 10 metų. Džonas taip ir liko mergišiumi — be žmonos ir vaikų, vis dar plėvėsa. Ir vieną dieną nutiko taip, kad jis buvo priverstas grįžti į tą pačią salą. Atvykęs, pagrindinėje salos aikšėje išvydo vieną labai gražią merginą, kuri turistams pasakojo apie salą bei jos istoriją. Džonas, žinoma, su ja susipažino ir netgi įsiprašė į svečius vakarienės. Vakare, kaip ir buvo sutarę, Džonas atvyko pas merginą į svečius ir… nepatikėjo savo akimis, kai gražioji mergina pristatė savo vyrą, už kurio ištekėjo prieš 10 metų…

Istorijos moralas?.. Bet kuri žmona yra verta tiek, kiek pats vyras ją įvertina!

P.S. Maždaug prieš mėnesį vienas geras draugas pateikė panašų gyvenimišką šios istorijos variantą. Jis atnešė savo merginos pasą, parodė ten esančią nuotrauką ir tarė: „Pažiūrėkit, kaip ji atrodė, kai mes susipažinome, ir pažiūrėkit, kaip ji atrodo dabar. Tada ji buvo paprasta, niekuo neišsiskirianti, nyki mergaičiukė, o dabar — žavi elegantiška dama. Ir visa tai mano dėka, nes aš negailėjau komplimentų, ir mano žodžiai tiesiog privertė ją pavirsti gulbe“.

Linkiu, kad ateinančiais metais visos merginos, kurios vis dar jaučiasi bjauriaisiais ančiukais, pavirstų gulbėmis!