Darius Bulbukas :: BLOGas

Pastaruoju metu ne vieną kartą buvo diskutuojama apie „supuvusią“ Lietuvos švietimo sistemą, apie mokytojus, kurie nesugeba motyvuoti mokinių, ir dėstytojus, kurie dėsto tik „iš reikalo“, visiškai nesistengdami sudominti studentų.

Kas kaltas?.. Tikrai negalime kaltinti kažkurios vienos pusės. Kalti ir valdininkai, kurie nesugeba tinkamai įvertinti iš tiesų sudėtingo dėstytojų ir juo labiau mokytojų darbo. Kalti ir kai kurie dėstytojai, turintys savo 1982 metais parašytą vadovėlį ir manantys, kad jis yra amžinas, ir svarbiausia yra tiksliai „iškalti“ visus jame pateiktus apibrėžimus ir formules, nesvarbu, kad tu nelabai suprasi, su kuo tai valgoma realiame gyvenime. Kalti ir mes, studentai ir moksleiviai, kurie negerbia dėstytojų ar mokytojų, mano, kad jie arba „kirviai“, arba šiaip dėsto visokias nesąmones, kurių gyvenime niekuomet neprireiks. Ilgą laiką ir aš taip galvojau…

Kaip tai pakeisti?.. Tą padaryti sunku, bet įmanoma. Žinau, valstybės pinigų maišas nėra begalinis, bet man keista, kuomet valdininkai verkia dėl bėgančio jaunimo, kai tuo tarpu patys visai nesistengia į jį investuoti. Netiesiogiai, o per tuos žmones, kurie tą jaunimą auklėja. Džiugu, kad vis dar yra mokytojų, kurie nepaisant menkos finansinės motyvacijos, sugeba vykdyti savo misiją — auginti dorą, intelektualų, kūrybingą jauną žmogų. Tačiau bijau, kad tokių liko visai nedaug. Nes mokykloje vien tik iš idėjos nepragyvensi.

Dėstytojams šioje situacijoje turėtų būti kiek paprasčiau — teoriškai jie galėtų vesti tik kelias paskaitas per savaitę, o pagrindinius savo pinigus „kalti“ kur nors kitur. Tokiu atveju jiems iš universiteto jau nebereikėtų didelės finansinės motyvacijos, tad jie iš tiesų galėtų dėstyti iš idėjos — dalintis savo įgyta patirtimi, galbūt net auginti sau būsimus darbuotojus ar partnerius. Vėlgi keista, kuomet verslininkai skundžiasi, jog universitetai išleidžia silpnus specialistus, turinčius tik teorinę bazę, tačiau nemokančius jos pritaikyti praktikoje, bet patys, išskyrus pasiūlymus atlikti simbolinę praktiką, nieko nedaro. Ar nebūtų geriau, jei patys verslininkai, turintys daugiametę patirtį ir puikiai žinantys, kokių specialistų jiems reikia, paskirtų kad ir vos dvi valandas per savaitę ir įneštų savo svarų indėlį į tai, kad universitetus paliktų darbui pasiruošę specialistai, iš pirmų lūpų išgirdę, kaip teorija pritaikoma praktikoje?

Deja, jie arba tik dėstytojauja, arba tik „kala“ pinigus. Pirmieji yra puikūs teoretikai, puikūs mokslininkai, tačiau daugelyje sričių vien su teorija toli nenuvažiuosi. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kur kas labiau įsisavinau tuos dalykus, kurie buvo paremti praktika, kuriuose galėjau „pačiupinėti“, o kaip gi visa tai atrodo realiame gyvenime, o ne tik ant popieriaus lapo.

Gaila, kad tokių dėstytojų pas mus labai mažai. Ir labai džiaugiuosi, kad su keliais jų man teko susidurti. Su tokiais, kurie dėsto tikrai iš idėjos, kurie turi didžiulę patirtį ir ja dalinasi, nes nori užauginti naujus specialistus. Kurie be to spėja dar ir apie gyvenimo tiesas papasakoti — apie motyvaciją, gyvenimo tikslus bei jų siekimą. Kuriems net ir tūkstantis kilometrų yra ne kliūtis, ir jie gali kiekvieną penktadienį atskristi iš Prancūzijos vien tam, kad šeštadienį pravestų pusę dienos trunkančią paskaitą.

Bet apie tai kitą kartą :)