Darius Bulbukas :: BLOGas

Taip, šiandien buvau Vilniaus knygų mugėje. Ne, Irvingo parašo negavau. Nes tai buvo praktiškai neįmanoma — tikėjausi, kad bus daug norinčių, bet kad tiek, tikrai negalvojau. Eilė prie stendo, kuriame ir pasirašinėjo žymusis rašytojas, buvo tiesiog kilometrinė. Kadangi jėgos pas žmogų ne begalinės, tai iš karto buvo aišku, kad visiems norintiems jis tikrai nepasirašys. Taigi, buvo tik dvi išeitys: arba ateiti prie stendo valandą prieš, arba būti naglam ir užlįsti. Kadangi esu kultūringas ir man sunkiai sekasi būti naglam, o atsistoti į eilę gerokai iš anksto irgi negalėjau, nes pagrindinis mano tikslas buvo pamatyti ir išgirsti savo itin mėgiamą rašytoją, kurio visas į lietuvių kalbą išverstas knygas turiu, o ne tiesiog gauti jo parašą, tai išėjęs iš pristatymo atsidūriau gal kokiam trečiam eilės šimtuke. Po kurio laiko supratau, kad jokių prošvaiščių nėra, todėl nuėjau pafotografuoti. O Mikutavičiui pavyko :)

Bet apie viską iš pradžių… Į mugę atvykau kiek ankstėliau, nes dar norėjau prieš susitikimą pasižvalgyti. Tiesą sakant, šiek tiek nustebau — šiemet mugė ganėtinai mažoka. Didžiąją pagrindinės salės dalį užėmė tos pačios „Alma littera“, kurios kvietimu ir atvyko Irvingas, stendas. Tad visą parodą apėjau ganėtinai greitai — iki rašytojo pasirodymo dar liko visa valanda. Bet po to pasirodė, kad nesuklydau, nes konferencijų salę, kurioje kalbėjo Irvingas, atidarė likus beveik valandai iki pristatymo pradžios, tad užėmiau patogią vietą ir… laukiau :)

Žmonių prisirinko tikrai daug. Nemažai sėdinčių, dar daugiau stovinčių. Manyčiau, kad buvo daugiau nei 500 žmonių. Ir beveik visi su viena ar daugiau jo knygų rankose, maišelyje ar rankinuke. Visi kantriai laukė.

Lygiai 18 valandą pasigirdo garsūs plojimai — atvyko visų taip laukiamas Džonas Irvingas. Reikėtų pastebėti, kad vertėja pasirodė prastokai — tikrai užjaučiu visus tuos gerbėjus, kurie nesupranta angliškai: kai kas jiems nebuvo pasakyta, kai kas pasakyta visai ne taip, kaip sakė pats rašytojas. Na, bet ką padarysi — vertimas realiu laiku visgi nėra toks jau lengvas amatas.

Pokalbis buvo įdomus. Iš pradžių kelis klausimus uždavė vakaro vedėja, po to leido klausinėti susirinkusiems žmonėms. Keli klausimai buvo išties geri, o atsakymai įdomūs. Pavyzdžiui, viena moteriškė pasiteiravo, kaip Irvingas kuria personažus — ar pagal realiai egzistuojančius žmones, kuriuos jis pažįsta, ar visgi visi personažai yra tik jo vaizduotės vaisius. Pasirodo, teisybė yra kažkur per vidurį. Nei vienas personažas neturi vieno konkretaus prototipo, neretai jis būna „sulipdomas“ iš 10 ar net daugiau realių žmonių, kartais tai būna žmogus, kurį autorius norėtų sutikti. O kai kurie personažai, tik persikūniję į kitą asmenį ir vadinami kitu vardu, pasirodo, veikia net keliose skirtingose jo knygose.

Ar lengva taip atvirai pasakoti ganėtinai pikantiškas savo gyvenimo detales visam pasauliui, aprašant jas savo itin skaitomose knygose, kai tuo tarpu daugelis net artimiesiems nesiryžta daug ko apie save papasakoti?.. Pasirodo, lengva. Sunkiausia buvo kažkada apie visą tai papasakoti savo 10-ies metų sūnui, norint, kad vaikas nekartotų tėvo klaidų. Tada išties buvo labai sunku. O dabar, prabėgus daugybei metų, atsiverti skaitytojams visai nesudėtinga.

Viso pokalbio, žinoma, neatpasakosiu. Buvo įdomu, sužinojau nemažai dalykų — tiek apie patį rašytoją, tiek apie jo knygas. Džiaugiuosi, kad jis atvyko, džiaugiuosi, kad pamačiau ir išgirdau. O parašas… Parašas — tai tik smulkmena, dėl kurios knyga netaps nei geresnė, nei blogesnė.

Beje, išgirdau ir būsimos knygos paskutinį sakinį. Žinojote, kad Irvingas visas knygas pradeda nuo paskutinio sakinio, kurio vėliau beveik niekada nepakeičia?..