Darius Bulbukas :: BLOGas

Džekas Bernsas — puikiai visame pasaulyje žinomas aktorius, kuris, pasak jo motinos, „buvo aktorius dar prieš tapdamas aktoriumi“, laimėjęs oskarą už geriausią adaptuotą scenarijų pagal savo geriausios draugės, tuo metu, deja, jau mirusios, itin populiarų romaną. Jis niekada nematė savo tėvo. Kai Džekui buvo ketveri, jie kartu su motina bandė jį „sugauti“, tačiau šis nuolat pasprukdavo. Bent jau taip Džekui pasakojo jo motina, taip jis viską daugybę metų ir prisiminė. Tačiau po daugelio metų, motinai jau mirus, jis sužinojo, kad visi jo prisiminimai buvo netikri.

Nepažįstate Džeko Bernso?.. Vadinasi, dar neskaitėte naujausios (ir storiausios) Džono Irvingo knygos „Kol tave rasiu“. Knygos, kuri, pasak paties Irvingo, yra pati autobiografiškiausia. Knygos, kurią autorius, jau atidavęs leidėjams, vėliau atsiėmė ir perrašė trečiu asmeniu, kadangi aprašyta istorija buvo pernelyg asmeniška.

Šeštadienį vakare perskaičiau paskutinį knygos sakinį, nuo kurio Irvingas ir pradėjo šią knygą — kaip ir visas kitas:

Tiesą sakant, Džekas netvėrė nekantrumu — taip norėjo pasakyti panelei Vurc, kad jį rado.

Prieš jį perskaitydamas, porą savaičių puslapis po puslapio sekiau Džeko Bernso gyvenimą — dramatišką ir sudėtingą. Knyga tikrai irvingiška, čia gausu jo knygoms būdingų elementų — jaunas vyras (o šiuo atveju apskritai jaunas berniukas) ir gerokai vyresnė moteris, sudėtingi santykiai su motina, imtynės, prostitutės, seksualinės mažumos (transvestitai ir lesbietės). Irvingas prisipažįsta esąs pasakotojas, todėl ir šiame romane palyginti nedaug dialogų, tačiau daug pasakojimo.

Daugelyje šio rašytojo romanų veiksmas prasideda nuo pagrindinio veikėjo vaikystės. Džekui „Kol tave rasiu“ pradžioje yra ketveri metai — jie su motina išvyksta į Europą ieškoti juos palikusio tėvo. Deja, paieškos nesėkmingos — tėvas vis sugeba pabėgti. Grįžus atgal į Kanadą, Džeko gyvenimas tęsiasi mergaičių mokykloje, į kurią priima ir berniukus. Ten jis pradeda vaidinti — dažniausiai moteriškus vaidmenis. Ten jis pajaučia potraukį vyresnėms mergaitės, o šios — jam. Dar besimokydamas mokykloje jis pirmą kartą išnaudojamas vyresnės moters, nors pats tuo metu jis to, žinoma, nesupranta. Vėliau Džekas išsiunčiamas mokytis į berniukų mokyklą toli nuo namų. Jo ir motinos santykiai gerokai atšąla. Be to, pasirodo, kad jo motina lesbietė. Džekas ir toliau bendrauja su gerokai vyresnėmis moterimis.

Tapęs aktoriumi jis, kaip ir vaikystėje, toliau neretai imasi moters arba vyro, persirengiančio moterimi, vaidmenų. Tačiau tai nesutrukdo jam išgarsėti. Džekas keistas, dar keistesni jo santykiai su geriausia drauge — Ema, kuri yra rašytoja ir nuolat kovoja su antsvoriu. Jai mirus, būtent pagal Emos knygą sukurtas scenarijus atneša Džekui oskarą.

Knygoje minima daug tikrų aktorių pavardžių, daug oskarų laimėtojų. Kaip Irvingas galėjo iš kažko „atimti“ oskarą ir atiduoti jį išgalvotam Džekui Bernsui?.. Manau, kad drąsiai galėjo, nes priminsiu, jog pats Irvingas gavo oskarą už geriausią adaptuotą scenarijų pagal savo paties knygą „Sidro namų taisyklės“.

Džekas žymus ir turtingas, tačiau tikrai nesijaučia laimingas. Ypač tuomet, kai miršta jo motina ir jis sužino, kad tai, ką jis manėsi prisimenąs apie savo vaikystę bei tėvo paieškas, tėra jo motinos jam sukurti prisiminimai, kurie toli gražu neatitinka tikrovės. Jo motina pasirodo buvusi tikra kalė, ir Džekas ima jos nekęsti. Tačiau kur yra Džeko tėvas ir ar jis dar nori pamatyti savo sūnų?..

Galbūt Džekas taip niemuomet ir nebūtų išvydęs savo tėvo Viljamo Bernso, jei ne likimas, privertęs tėvą atsidurti psichikos klinikoje, už kurią jo dukra, deja, neišgali susimokėti, todėl kreipiasi pagalbos į brolį — kurį myli ir nekenčia, kadangi Viljamas visą gyvenimą tik apie jį ir galvojo, matė visus jo filmus ir netgi mintinai moka visus Džeko Bernso herojų žodžius.

Džekas jį rado. Ir tik tuomet jis pajaučia, kad jam nebereikia vaidinti, jis jau gali būti savimi — Džeku Bernsu, Viljamo Bernso sūnumi ir Heter broliu.

Aš turiu seserį ir ją myliu!

Aš tave myliu, tėtuk! Myliu kiekvieną tavo odos lopinėlį.

Aš turiu sūnų! Turiu dukterį ir sūnų! Ateikite, garbinkime viešpatį!

Ar ši knyga atsidurs geriausių mano perskaitytų knygų sąraše?.. Neabejotinai. Nes istorija tikrai neeilinė. Be to, tai bene pirmoji knyga, kurią skaitydamas ne tik keletą kartų saldžiai pasijuokiau, bet ir porą kartų iš tiesų rimtai susigraudinau — daugiausia beskaitydamas paskutinius skyrius. Todėl, kad iš tiesų įsijaučiau į knygą, į neįprastą Džeko Bernso gyvenimo istoriją, į tai, ką teko išgyventi Viljamui Bernsui, Džeko tėčiui. Tik perskaičius visą knygą galima suprasti, koks jausmas apima „stebint“ pirmą sūnaus ir tėvo susitikimą.

P.S. Gaila, priešingai nei Džekas, pats Džonas Irvingas savo tėvo taip ir nepamatė — kai rašytoją surado jo brolis, tėvas jau buvo miręs…