Darius Bulbukas :: BLOGas

© Studija „Monoklis“

Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką — neskauda, o mylėti — skauda.

Šiaip nesu didelis lietuviško kino gerbėjas, nors visai norėčiau toks būti — tiesiog manau, kad gero lietuviško kino beveik nėra. Bet šį šeštadienį susidūriau su išimtimi…

Prieš porą savaičių belaukdami kol atneš užsakytus pietus, su kolega vartėme 15min dienraštį, kuriame akis užkliuvo už antraštės, skelbiančios apie balkone įsižiebusią vaikų meilę. Tikrai nustebau, jog tai tebuvo naujo lietuviško filmo „Balkonas“ pristatymas. Perskaitęs nustebau ne ką mažiau, nes tą pačią akimirką supratau, kad noriu išvysti šį filmą. Būtinai.

skaitykite daugiau »

Kai mama šiandien pamatė šį mano naują pirkinį, patyrė lengva šoką — visgi, jo kaina ganėtinai nemaža, tačiau galima sakyti, kad beveik visą jį man uždirbo viena pelninga „chalturkė“. Aš jau senokai svarsčiau galimybę kažkada turėti gerą DSLR fotoaparatą, o paskutines kelias savaites tiesiog gyvenau šia mintimi — skaičiau apžvalgas, žiūrėjau kas, ką ir kur parduoda bei kiek visa tai kainuoja. Tam, žinoma, įtakos turėjo ir blogerių susitikimas, kurio metu keli blogeriai pleškino savo veidrodinukais — prisiminiau savo troškimą ir supratau, kad atėjo tas laikas, kai būtinai noriu jo!

Todėl šiandien ryte nuvažiavau į Vilbrafoto ir nusipirkau. Tiesą sakant, buvau atsirinkęs du aparatus — Nikon D90 ir Canon EOS 40D, tačiau pirmojo šiandien jau nebuvo, o mano užsidegimas nugalėjo ir nusprendžiau įsigyti antrąjį. Juolab, kad ir taip turiu daugybę Canon produkcijos, esu ja patenkintas, o pagal kokybę ir funkcionalumą aparatai yra panašūs (na taip, Nikon D90 turi galimybę filmuoti, bet juk tai fotoaparatas, tiesa?).

Dabar skaitysiu naudojimo instrukciją, skaitmeninės fotografijos vadovus, savaitgaliais, esant geram orui, eisiu į miestą ir mokysiuos naudotis šiuo savo žaisliuku. Jei gerai seksis, geriausiais kadrais pažadu pasidalinti ir su jumis.

Prieš porą valandų atlikau savo pilietinę pareigą — grįždamas iš dalykinio susitikimo Europos prekybos centre, kur be to kad pabuvau konsultantu dar pasimėgavau ir skaniu karštu mėlynių pyragu su ledais bei kapučino kava, užsukau į savo buvusią mokyklą ir balsavau. Žmonių tuo metu buvau daug, tiesą sakant, net nesitikėjau — matyt, visi išsimiegojo ir kaip visuomet nusprendė eiti balsuoti vidury dienos. Teko pastovėti eilėje, bet kita vertus džiugu, kad žmonės aktyvūs.

Beje, labai gali būti, jog tą faktą, kad aš tikrai atvykau į savo rinkimų apylinkę ir stovėjau eilėje prie balsavimo kabinų, pamatys nemaža visos Lietuvos dalis, kadangi tuo metu ten kaip tik filmavo LNK televizija, kuri, be to, dar mane ir pakalbino.

Šįvakar žiūrėsiu LNK :)

Paprastai žmonės apie mirtį negalvoja ar bent jau linkę negalvoti: „Aš dar jaunas ir man anksti apie tai galvoti“. Tačiau juk iš tiesų nei vienas iš mūsų nežinome, kas bus rytoj. Todėl niekada nėra per anksti apie tai galvoti, tačiau gali būti per vėlu…

Dar prieš metus tvirtai apsisprendžiau, kad noriu, jog po mano mirties visi sveiki ir tinkami organai būtų atiduoti tiems, kam jie galbūt išgelbės gyvybę — kitaip sakant, nusprendžiau įsigyti donoro kortelę, kuri patvirtintų mano valią, o nelaimės atveju išvaduotų artimuosius nuo sunkaus sprendimo priėmimo, juolab manau, kad jie tam tikrai nesiryžtų. Deja, iki šiol minėtos donoro kortelės taip ir neturiu, kadangi reikia eiti į polikliniką, registruotis pas gydytoją, …

Tačiau gyvenimas pilnas netikėtumų. Šiandien buvau Kaune, kur su drauge eidamas Laisvės alėja išvydau palapinę, kurioje buvo galima sužinoti apie organų donorystę bei užpildyti sutikimą minėtai kortelei gauti — pasirodo, šiandien keliuose miestuose vyko akcija, skirta organų donorystės ir transplantacijos dienai. Dar nespėjus moterėlėms manęs užkalbinti, aš jau atsakiau „taip“ ir per minutę atlikau tai, apie ką seniai galvojau. Pareiškiau savo valią, kuri ateityje galbūt kam nors pratęs ar palengvins gyvenimą. Mes pernelyg dažnai rūpinamės tik savimi, nepagalvodami, kad galime padėti kitiems, tegul ir visai nepažįstamiems žmonėms. Juolab kad to, ką galbūt atiduosime, tuo metu mums vis tiek jau nebereikės…

Aš dar jaunas ir man anksti apie tai galvoti. Bet aš pagalvojau.