Darius Bulbukas :: BLOGas

© Studija „Monoklis“

Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką — neskauda, o mylėti — skauda.

Šiaip nesu didelis lietuviško kino gerbėjas, nors visai norėčiau toks būti — tiesiog manau, kad gero lietuviško kino beveik nėra. Bet šį šeštadienį susidūriau su išimtimi…

Prieš porą savaičių belaukdami kol atneš užsakytus pietus, su kolega vartėme 15min dienraštį, kuriame akis užkliuvo už antraštės, skelbiančios apie balkone įsižiebusią vaikų meilę. Tikrai nustebau, jog tai tebuvo naujo lietuviško filmo „Balkonas“ pristatymas. Perskaitęs nustebau ne ką mažiau, nes tą pačią akimirką supratau, kad noriu išvysti šį filmą. Būtinai.

Filmas trumpas, tačiau, nors dialogų nėra itin daug, pasako labai daug. Didelis pliusas autoriams už mintį ir įgyvendinimą. Didelis pliusas Rolaną ir Emiliją suvaidinusiems vaikams — aš tikrai patikėjau, kad tarp jų pamažu įsižiebė nuoširdi meilė. Didelis pliusas ir Rolandui Kazlui, kuris tiesiog idealiai tiko vaidmeniui, kurį atliko. Nenoriu grįžti į anuos laikus, tačiau iš tiesų buvo smagu pamatyti geltoną cisterną su gira, senas mokyklines uniformas, seną geltoną moskvičių ir netgi išvysti pagrindinį veikėją vilkintį marškinėlius, kuriuos ir pats kadaise turėjau (žr. paveikslėlį įrašo pradžioje).

Gražus ir šiltas filmas, kurį šiek tiek pagadino Forum Cinemas, taip ir nesugebėjusi tinkamai parodyti filmo pabaigos — nors, kaip teigė salės prižiūrėtojas, mes ją lyg ir pamatėme, nes iš karto po tos vietos, ties kuria vaizdas nutrūko, turėjo eiti titrai, bet „turbūt subraižytas kompaktas, todėl nieko negalima padaryti“. Kai kas liko aiškintis ir reikalauti kompensacijos, o mes, supratę, jog tai iš tiesų graži gražaus filmo pabaiga, ramiai išėjome.

Žinau, kad jis patiks toli gražu ne visiems, bet tikrai siūlau pažiūrėti.