Bėgimo takelis
Šiuolaikiniai žmonės nuolat kažkur skuba. Vos tik palieka mokyklos suolą, kai kurie galbūt šiek tiek vėliau, iš karto ieško savo bėgimo takelio, ant kurio užlipa ir iš karto stengiasi kuo labiau įsibėgėti. Nes aplinkui visi bėga. Ir jei tau nepatinka bėgimo takelis, jei tu tiesiog nemėgsti bėgioti, tai tu esi kitoks, kaip kad ir kitoks esi, jei bandai sulėtinti savo bėgimą. Todėl kad normalūs žmonės nuolat viską planuoja, ir neretai suplanuoja parą net ilgesnę nei 24 valandos, kai jau labai netelpa, tuomet perplanuoja, ieško įvairiausių tarpelių dar šį bei tą nuveikti, o jei visgi neranda, tuomet dar šiek tiek pailgina parą. Tik kad ji nelabai linkusi ilgėti…
Bet taip bebėgant visai nesunku ir kokį gražų takelį prabėgti, tiesiog jo nepastebėti, kuriuo pasukus būtų galima ir visai sustoti bei mėgautis tuo, ką matai, ką užuodi, ką girdi ir ką gali paliesti. Visai nebūtina nuolat kažkur lėkti, kad būtum laimingas.
Pritariu visu šimtu :)
Visai nebūtina nuolat kažkur lėkti, kad būtum laimingas? Manau, kad tam, jog būtum laimgas, kaip tik negalima lėkti, skubėti… Kaip galima lekiant užuosti, pamatyti ir juo labaiu paliesti? O ir negana tik užuosti, reikia gyliai įkvėpti, kad pajaustum viską, ką kvapas savyje neša, kad gal net užsimerkęs, mėgautumeisi tuo kvapu… nagana tik pamatyti – reikia įsistebėti, pagauti tą akimirką, kuri prasiskverbia lygi pat sielos gelmių ir kuri ilgam, o gal net visam laikui, lieka gyliai širdyje… paliesti? reikia pajusti tą prisilietimą, gal jis pats švelniausias ir mieliausias visame pasaulyje… o jei bėgsi, taip ir nepajusi, koks švelnus, mielas ir svarbus jis tau buvo… arba galėjo būti…
Tiesą sakant, nelabai ką turiu ir pridurti, panterka :) Labai gražiai ir manau kad labai teisingai pasakyta. Kartais iš tiesų reikia visiškai sustoti ir tiesiog mėgautis akimirka. O kai leki sustoti yra kur kas sunkiau…