Darius Bulbukas :: BLOGas

Vos mažiau nei prieš pusmetį džiaugiausi, kad beliko žengti vos vieną žingsnį, ir tapsiu informatikos magistru. Prieš kelias savaites jau sakiau pradedąs tą žingsnį žengti — tam tikslui net atostogas paėmiau. Deja, šiandien turiu prisipažinti, kad to žingsnio iki galo taip ir nežengiau — sustojau vos įpusėjęs, nes supratau, kad normalaus darbo šiemet dar tikrai neparašysiu.

Priežastis palikim — aš ir pats jų visų turbūt nežinau :) Bet tiesą sakant, aš dėl viso to plaukų nuo galvos neraunu, naktimis blogiau nemiegu ir apskritai žiūriu į tai ramiai ir nestresuoju. Yra kas už mane stresuoja :) Bet tam jie ir tėvai, kad kai kuriais atvejais visai be reikalo pastresuotų už savo vaikus.

Kas toliau?.. Tikiuosi, kad per ateinančius metus neskubėdamas, pamažu vis prisėsiu prie jau įpusėto darbo ir po metų žengsiu tą, rodos, mažą, bet pasirodo sudėtingą žingsnį. Ateitis parodys…

Oficialiai šią savaitę atostogavau, atostogausiu ir ateinančias dvi — iki pat ilgojo savaitgalio. Tačiau, priešingai nei galite pagalvoti, ypač visą savaitę neišvydę nei vieno naujo įrašo, niekur išvykęs nebuvau ir apskritai poilsio šią savaitę turėjau tikrai nedaug. Miegu ne ilgiau nei įprastomis darbo dienomis, keliuosi pakankamai anksti. Tačiau, tiesą sakant, ir paėmiau atostogas ne poilsiui. Pagrindinis tikslas — tikiuosi per šias kelias savaites parašyti savo magistrinį darbą, kurį vėliau pavyks apsiginti ir dar šiemet gausiu informatikos magistro laipsnį.

Kol kas sekasi gana neblogai. Ir nors pačio teksto nedaug parašiau, bet padariau nemažai paruošiamojo darbo, kad turėčiau apie ką rašyti. O štai apie ką rašau, nesakysiu :)

Tiesa, džiaugiuosi, kad šią savaitę pasitaikė neblogas oras — labai smagu apie vidurdienį, prieš pradedant rimtus darbus „iškišti nosį“, pakvėpuoti ne visai grynu sostinės oru, pasidžiaugti saule ir šiaip pramankštinti kojas. Taip pat smagu per pertraukėles pažaisti su aparačiuku, kurį gavau bandymams (įspūdžiai — už savaitės kitos). Per tą patį aparačiuką, kurio dėka dabar net ir „iškišęs nosį“, važiuodamas ar eidamas lauke klausausi muzikos, šiomis dienomis užsimaniau įsigyti MP3 grotuvą ir gana įtemptai mąstau, kurį gi čia pasirinkus. Apskritai paskutiniu metu kažkaip labai susidraugavau su muzika. Bet plačiau apie tai papasakosiu kitą kartą :)

Vos prieš valandą grįžau iš universiteto, kur kiek daugiau nei dvi valandas truko mokslo tiriamųjų darbų, kurie yra nemaža dalis būsimo magistrinio darbo, gynimai. Apsigyniau. Įvertinimas vidutinis, bet apsigyniau. Tad dabar iki magistro laipsnio beliko vos vienas žingsnis — per ateinančius keturis mėnesius parašyti galutinį magistrinį darbą ir… sėkmingai jį apsiginti. Taip, daugiau jokių paskaitų, jokių egzaminų ar įskaitų.

Bet artimiausias kelias savaites apie tai visiškai negalvosiu — jokių mokslų. O jau vasarį planuoju pradėti žengti tą paskutinį žingsnį, kad po to nebūtų streso, skubėjimo ir daug bemiegių naktų.

Labai tikiuosi, kad gegužės pabaigoje galėsiu pasigirti :)

Pastaruoju metu ne vieną kartą buvo diskutuojama apie „supuvusią“ Lietuvos švietimo sistemą, apie mokytojus, kurie nesugeba motyvuoti mokinių, ir dėstytojus, kurie dėsto tik „iš reikalo“, visiškai nesistengdami sudominti studentų.

Kas kaltas?.. Tikrai negalime kaltinti kažkurios vienos pusės. Kalti ir valdininkai, kurie nesugeba tinkamai įvertinti iš tiesų sudėtingo dėstytojų ir juo labiau mokytojų darbo. Kalti ir kai kurie dėstytojai, turintys savo 1982 metais parašytą vadovėlį ir manantys, kad jis yra amžinas, ir svarbiausia yra tiksliai „iškalti“ visus jame pateiktus apibrėžimus ir formules, nesvarbu, kad tu nelabai suprasi, su kuo tai valgoma realiame gyvenime. Kalti ir mes, studentai ir moksleiviai, kurie negerbia dėstytojų ar mokytojų, mano, kad jie arba „kirviai“, arba šiaip dėsto visokias nesąmones, kurių gyvenime niekuomet neprireiks. Ilgą laiką ir aš taip galvojau…

Kaip tai pakeisti?.. Tą padaryti sunku, bet įmanoma. Žinau, valstybės pinigų maišas nėra begalinis, bet man keista, kuomet valdininkai verkia dėl bėgančio jaunimo, kai tuo tarpu patys visai nesistengia į jį investuoti. Netiesiogiai, o per tuos žmones, kurie tą jaunimą auklėja. Džiugu, kad vis dar yra mokytojų, kurie nepaisant menkos finansinės motyvacijos, sugeba vykdyti savo misiją — auginti dorą, intelektualų, kūrybingą jauną žmogų. Tačiau bijau, kad tokių liko visai nedaug. Nes mokykloje vien tik iš idėjos nepragyvensi.

skaitykite daugiau »

Taip, pagaliau. Šią savaitę mano tinklaraštis kentėjo, kadangi jam tiesiog neturėjau laiko. Štai vakar, pavyzdžiui, dar 3 valandą nakties sėdėjau prie kompiuterio ir bandžiau suregzti gražų ir logišką sakinį magistrinio darbo daliai, kuri šį semestrą vadinasi „detalus planas ir koncepcinis sprendimas“ :) Antradienį šį darbą jau reikia priduoti, o darbo vadovui, žinoma, jį bent dieną prieš parodyti reikia. Maža to, rytoj dar ir praktikos ataskaitą reikės gintis. Būtent todėl šis savaitgalis toks šiek tiek „raunantis stogą“…

O ir ne tik savaitgalis. Visa savaitė panaši. Antradienį pristatinėjom projektus, kuriuos darėm „IT projektų valdymo“ paskaitai. Pristatymui juk reikėjo pasiruošti, tiesa?.. Beje, galiu pasigirti, kad tai buvo pats geriausias mano kada nors rengtas pristatymas. Rimtai.

Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo geriausia ir naudingiausia paskaita, kokią tik esu turėjęs per tuos šešerius metus universitete. Tiek pagal turinį, tiek ir pagal kokybę. Gal todėl, kad dėstytojas idėjinis — o tokių dabar labai trūksta, nes visi tik „iš reikalo“ paskaitas veda, tad ir kokybė jų atitinkama.

Pas Juozą vakar jau sakiau, kad VU informatikos magistrantūros kokybė pernai tikrai žengė nemažą žingsnį į priekį, nors iki tobulumo dar labai toli. Tačiau aš turiu vilties, kad viskas eisis tik geryn :)

Ok, turiu grįžti prie darbų. Juolab, kad šiandien brolis su šeima į svečius atvažiuoja, o tai ir vėl „suvalgys“ valandėlę kitą. Liko visai nedaug…