Nakties lietus
Kai gyvenau vienas, dažniausiai parsisiųsdavau kokį filmą ir žiūrėdavau sau vienas namuose. Dabar viskas pasikeitė. Kur kas smagiau dviese nueiti į kino teatrą, gaila tik kad jie retokai rodo gerus filmus su mintimi, dažniausiai tiesiog pigų holivudinį šlamštą, kur gali išsidrėbti su popkornu ir nemąstydamas žiūrėti kaip šaudo ir gaudo arba žvengti iš lėkštų juokelių. O mes mėgstame tokius filmus, kurie turi prasmę ir kuriuose perteikiama tam tikra mintis. Retokai tokius rodo, tačiau šį šeštadienį buvome pažiūrėti ne visai lietuviško Amaya.
Teko girdėti įvairių nuomonių apie šį filmą — kaip ir visuomet. Tiesą sakant nesistebiu, kad daug kam šis filmas nepatiks. Todėl kad jį reikia žiūrėti ir pageidautina neužsiimant papildoma veikla, pvz., kemšant popkorną, nes tuomet smegenys susitelks į valgymą ir nežinia ko virškinimą, kai iš tiesų turėtų susitelkti į akis ir ausis. Nes šį filmą reikia žiūrėti ir klausytis, kas jame pasakoma. Tai filmas, kuriame yra daug minčių, ir ne visas jas iš karto išgaudai. Kai ką supranti tik išėjęs iš kino salės, kai ką tik kitą rytą, tikiu, kad dar daugiau pastebėtum ir suprastum tik antrą kartą žiūrėdamas filmą. Visai panašiai kaip ir Mažasis princas, kurį galima skaityti daug kartų ir kiekvieną kartą atrasti ir suprasti jame kažką naujo.
Kai naktį lyja lietūs, gyvenime vyksta pokyčiai…
Tiesą sakant, visai norėčiau paskaityti ir to paties pavadinimo Martinson’o, filmo scenarijaus autoriaus ir režisieriaus, knygą. Skaitydamas paprastai gali norimose vietose sustoti arba jas perskaityti kelis kartus, todėl ir atrasti galima kur kas daugiau. Žinau, kad šis filmas nėra knygos ekranizacija, tarp jų nemažai skirtumų, tačiau tikiu, kad pagrindinės mintys yra tos pačios, o galbūt jų net ir daugiau.
Muziką filmui parašė Andrius Mamontovas, kuris jame atlieka ir vieną pagrindinių vaidmenų. Muzika puiki. Dar kartą įsitikinau, kad Andrius ne tik puikus atlikėjas ir kompozitorius, bet ir aktorius. Jis puikiai tiko vaidmeniui ir išties susidarė įspūdis, kad Andrius net nevaidino, o buvo kiek įmanoma natūralus. Žaviuosi juo ir tikiu, kad susitikęs akis į akį prie arbatos puodelio, žavėčiausi dar labiau kaip žmogumi.
Staiga kilo noras pamatyti Nereikalingus žmones…