Darius Bulbukas :: BLOGas

Jei manote, kad jums nesiseka, kad jūs turite trūkumų, kurie jums kliudo gyvenime pasiekti užsibrėžtų tikslų, kad esate nuvertintas, kad jūsų ausys atlėpusios, akys žvairos, kojos kreivos, o užpakalis didelis ir dėl to jaučiatės labai nelaimingas, pasižiūrėkite į save dar kartą po šio vaizdo įrašo.

Too many people overvalue what they are not and undervalue what they are. — Malcolm S. Forbes

Dvylikos metų mergaitė TED konferencijoje „skelia“ kalbą apie vaikiškumą, apie vaikų nuvertinimą, apie įvairius draudimus ir apie tai, kad suaugusieji gali ir turėtų labai daug ko pasimokyti iš vaikų. Ir juk iš tiesų, vaikai nebijo svajoti, vaikai negalvoja apie rezultatą, o mėgaujasi procesu — ir kartais dėl to pasiekia neįtikėtinų rezultatų. O suaugusieji turi daug baimių ir gyvenimo taisyklių, kurie gerokai apriboja jų gyvenimą.

P.S. Taip, jai tik dvylika ir ji pati parengė šį pristatymą… :) Ir dar ji rašo nuo ketverių metukų bei nuolat skaito panašias paskaitas vaikams ir suaugusiems. Įspūdinga.

Vakar išgirdau vieną labai įdomią istoriją, kurią pabandysiu perpasakoti.

Gyveno kartą du draugai kolegos — vienas patrakęs mergišius, pažinojęs bene visas Londono merginas (pavadinkim jį Džonu), o kitas kuklus mokslininkas (pavadinkim jį Džeku). Kartą abu jie buvo išsiųsti į komandiruotę tolimoje saloje, kurioje gyveno vien tik paprasti kaimiečiai. Po metų, atėjus laikui išvykti, Džekas tarė Džonui: „Aš pasilieku, nes nusprendžiau vesti“. Džonas iš pradžių net nepatikėjo: „Kaip tai?.. Ką tu ketini vesti, juk čia visi vien „vietiniai“, necivilizuoti kvaili kaimiečiai?“. „Aš ketinu vesti tą merginą iš gretimo namo“, ramiai atsakė Džekas. „Bet juk tai pati baisiausia visos salos mergina! Ar tu turi proto, grįši į Londoną ir ten rasi šimtus kur kas geresnių merginų!“. „Ne, aš vesiu būtent ją“.

O toje saloje buvo vienas paprotys. Jaunikis už jaunąją tėvams turėjo palikti išpirką — nuo 1 iki 9 karvių. Taigi, dar tą pačią dieną atėjo Džekas pas tos merginos tėvą ir sako: „Aš prašau jūsų dukters rankos“. Tėvas išspogdino akis, patrynė rankomis (juk niekas kaime net žiūrėti į jo dukrą nenorėjo) ir tarė: „Hm… na, aš suprantu, kad mano dukra toli gražu ne svajonių mergina, todėl duok tu man tą vieną karvę ir tiek to“. „Ne“, atsakė būsimas jaunikis, „aš noriu duoti jums devynias karves“. Tėvas nesuprato. Tada abu susėdo prie stalo ir kalbėjosi visą vakarą, o po to ir naktį. Ir atidavė tėvas dukrą už 9 karves.

Praėjo 10 metų. Džonas taip ir liko mergišiumi — be žmonos ir vaikų, vis dar plėvėsa. Ir vieną dieną nutiko taip, kad jis buvo priverstas grįžti į tą pačią salą. Atvykęs, pagrindinėje salos aikšėje išvydo vieną labai gražią merginą, kuri turistams pasakojo apie salą bei jos istoriją. Džonas, žinoma, su ja susipažino ir netgi įsiprašė į svečius vakarienės. Vakare, kaip ir buvo sutarę, Džonas atvyko pas merginą į svečius ir… nepatikėjo savo akimis, kai gražioji mergina pristatė savo vyrą, už kurio ištekėjo prieš 10 metų…

Istorijos moralas?.. Bet kuri žmona yra verta tiek, kiek pats vyras ją įvertina!

P.S. Maždaug prieš mėnesį vienas geras draugas pateikė panašų gyvenimišką šios istorijos variantą. Jis atnešė savo merginos pasą, parodė ten esančią nuotrauką ir tarė: „Pažiūrėkit, kaip ji atrodė, kai mes susipažinome, ir pažiūrėkit, kaip ji atrodo dabar. Tada ji buvo paprasta, niekuo neišsiskirianti, nyki mergaičiukė, o dabar — žavi elegantiška dama. Ir visa tai mano dėka, nes aš negailėjau komplimentų, ir mano žodžiai tiesiog privertė ją pavirsti gulbe“.

Linkiu, kad ateinančiais metais visos merginos, kurios vis dar jaučiasi bjauriaisiais ančiukais, pavirstų gulbėmis!

Jaudinanti trumpa istorija apie tai, kodėl gyvenime viskas yra svarbu — YouTube Project Direct konkurso nugalėtojas.

Šiandien viena gera draugė savo el.laiške pateikė citatą, kuri man įstrigo, nors ten pasakyta tiesa yra akivaizdi, tačiau mes apie tai dažnai pamirštame. Tai žodžiai, kurie pasako mums, suaugusiems, jog mes daug ko galime ir netgi turėtume pasimokyti iš mažų vaikų, kurie dar nesugadinti, nuoširdūs, atvirai išreiškiantys visas savo emocijas, netgi ir neigiamas, kurias mes, suaugusieji, neretai esame linkę pasilaikyti sau, o paskui stebimės, kodėl žmonės nesišypso arba daro tai akivaizdžiai per prievartą.

Look at children. Of course they may quarrel, but generally speaking they do not harbor ill feelings as much or as long as adults do. Most adults have the advantage of education over children, but what is the use of an education if they show a big smile while hiding negative feelings deep inside? Children don’t usually act in such a manner. If they feel angry with someone, they express it, and then it is finished. They can still play with that person the following day.

-His Holiness the Dalai Lama, „Imagine All The People“

Šiandien perskaičiau labai trumpą, bet labai gerą ir naudingą knygą — „Kas paėmė mano sūrį?“. Tai knyga apie tai, kaip priimti pokyčius darbe ir gyvenime. Apie ją sužinojau per „IT projektų valdymo“ paskaitą, kur kaip tik kalbėjom apie tai, jog reikia visuomet būti pasiruošus galimiems pokyčiams, ir gerb. G.Zlatkus paminėjo šią knygą bei parekomendavo visiems ją perskaityti.

Knyga plonytė, perskaitoma vos per pusvalandį, be to, labai lengvai skaitoma. Tačiau puikiai atskleidžia, kaip įvairūs žmonės priima pokyčius ir labai gražiai parodo, kaip visgi reikėtų juos priimti.

Būtinai perskaitykit, jei dar neskaitėt :)

Šįryt besimėgaudamas rytine kava perskaičiau Verslo bangos BLOGo straipsnelį, kuriame pateikiama istorija apie tai, kiek kainuoja viena valanda.

Mano nuomone, labai gera istorija. Ir turbūt daugeliui iš mūsų reikėtų atsispausdinti šią istoriją, pasidėti ją dažnai matomoje vietoje ir bent retkarčiais visą ją perskaityti bei prisiminti, kad visų pinigų neuždirbsim, visų darbų nenuveiksim, o gyvename tik vieną kartą ir gyvename ne vieni, o apsupti mums artimų ir brangių žmonių, kuriems mūsų reikia tikrai ne mažiau nei darbdaviui, partneriui ar užsakovui.

Gero penktadienio ir artėjančio savaitgalio, kurį linkiu turiningai praleisti su brangiausiais žmonėmis :)

Turbūt daugelis mūsų turi didesnių ar mažesnių gyvenimo tikslų, kuriuos stengiasi pasiekti idant tobulėtų asmeninėje ar profesinėje srityje. Deja, toli gražu ne kiekvienam tai pavyksta. Kodėl?.. The Positivity Blog pateikia 9 klaidas, kurios daromos siekiant užsibrėžtų tikslų:

1. Tikslai nėra užrašomi;
2. Neturima sistemos tikslams prisiminti;
3. Tikslai per retai peržiūrimi ir perrašomi;
4. Nustatomi tikslai, kurie nėra pakankamai motyvuojantys;
5. Nustatomi nekonkretūs, pernelyg abstraktūs tikslai;
6. Nenustatomi terminai iki kada tikslai turi būti pasiekti;
7. Nesudaromas tikslo siekimo planas;
8. Nesimokoma iš praeities klaidų;
9. Neteisingai formuluojami tikslai.

Daugiau apie tai galite pasiskaityti (žinoma, angliškai) minėtame straipsnelyje…

Šiandien perskaičiau straipsniuką, kuriame pateikiami 11 patarimų gerai dienos pradžiai. Straipsniukas angliškas, bet pateiksiu tuos 11 punktų lietuviškai:

1. Kelkitės pastoviu metu.
2. Nusiprauskite po dušu.
3. Paklausykite muzikos.
4. Pasimankštinkite.
5. Pasiražykite.
6. Trumpai parašykite ką nors (keistas, bet įdomus patarimas, kaip pažadinti ne tik kūną, bet ir protą).
7. Valgykite subalansuotą maistą.
8. Išgerkite žalios arbatos arba šiek tiek kavos.
9. Prieš išeidami iš namų, pasistenkite išgerti 2 stiklines vandens.
10. Galvokite apie rytą kaip apie papildomą laiką (pvz., papusryčiaukite su draugais ar kolegomis, paskaitykite knygą).
11. Keiskite kelionės maršrutą.

Pirmus 5 veiksmus iš esmės darau, bet reikės pabandyti ir kitus.

Dabar kaip tik kuriu vieną tokį web projektuką, kuris leis užsirašyti bei primins tokius veiksmus, kurie pagerina ar pablogina dieną… bet apie tai vėliau, nes jis dar nebaigtas.

Gero ryto ;)